„Orfėjas mokėjo lietuviškai“

Knyga „Orfėjas mokėjo lietuviškai“ pirmiausia skirta literatūros sociologijos tyrinėjimams. Naujomis prasmėmis atsiveria ne tik šiuo požiūriu mažai tyrinėta lietuvių literatūros klasika ir jos kūrėjai (V. Kudirka, Žemaitė, H. Radauskas), bet ir dabartinė literatūra (Just. Marcinkevičius, T. Venclova, A. Nyka-Niliųnas ir kt.).
Studijoje pateikti 27 tekstai, kuriuos skaitant nekyla kritikos prasmės klausimas, tiesiog skaitytoją patraukia gyvas santykis su tyrinėjamu objektu, nesvarbu kokio laikotarpio ar dydžio jis būtų.
Leidinys atspindi autoriaus kūrybinę evoliuciją, laisvėjantį Lietuvos intelektualinį gyvenimą. Knygoje naujomis prasmėmis atsiveria ne tik sociologiniu požiūriu mažai tyrinėta lietuvių literatūros klasika ir jos kūrėjai, bet ir dabartinė literatūra.

Daugelis šios knygos tekstų yra atsiradę naktį, toje Hado valdomoje tamsos karalystėje, iš kurios Orfėjui taip ir nepavyko išsivesti savosios Euridikės. Nakties reflektuotojams puikiai pažįstama Orfėjo drama: atsigręžti, prakalbinti ir – prarasti. Tačiau prisijaukinęs nakties tylą gali išgirsti muziką, kuri išjudina akmenis ir nulenkia išdidžias medžių galvas. Toji girdima, bet nesutariama muzika visada viliojo įvardyti, išplėšti prasmę iš bekalbės tamsos ir sykiu nutilti neįvardijamo akivaizdoje. Stebėtis kalboje ir per kalbą išgrojama poezija, o neradus kuo stebėtis – ieškoti kitos, kitokios kalbos, judresnio žodžio, drįstančio įžnybti į šoną snauduliui. Iš poezijos sužinojau, kad eidamas kalbos tiesumu nepaklysi. Kad kalba ir medžiai neišduoda.

– Preliudija iš „Orfėjas mokėjo lietuviškai“