„Taip dūžta laikas“

„Taip dūžta laikas“

„Taip dūžta laikas“

„Taip dūžta laikas“ viršelis

Šioje Ievos Simonaitytės literatūrine premija įvertintoje Bronės Liniauskienės poezijos rinktinėje aiškiai matomi poetės lyrikai būdingi bruožai. Eilėraščių centre – žmogaus ir gimtosios žemės, žmogaus ir gamtos ryšys. Poetizuojama kaimo erdvė, kuri poetei yra tikrosios harmonijos vieta. Nevengiama pakilaus kalbėjimo, standartizuoto vaizdo bei moralizuojančių intonacijų.

Ir vėl saulėlydis, vėl vakaras, mes vėlei pralaimėjom viskam – rytojui, ateičiai, mintims. Net paukščiams, kai pro šalį skrieja, sparnus suglausdami. Atims

ir nusineš jie visą metų ciklą, o mums teliks tik buvusi diena. Rytoj ieškosim daiktui naujo vardo, nes laikas, vis pro mus einąs, ryšius su aplinka suardo, –

ir, rodos, nebelieka nieko nieko. Ar tuščią erdvę raktais rakini? Jau mes nebepažįstam vienas kito, tartum bekūniai bėgam tekini, ir dulkės kelią nugula lig ryto…

Ir laikas mūsų gal atsižadės, padėjęs baltą rožę ant širdies…

– Eilėraštis „Ir vėl saulėlydis“

Bronė Liniauskienė

Bronė Liniauskienė

Bronė Liniauskienė

Bronė Liniauskienė

Poetė, pedagogė
(1923-03-20 Žilionių k. (Radviliškio r.))

1931-1935 m. poetė mokėsi Vėriškių (Radviliškio r.) pradinėje mokykloje, 1935-1937 m. – Šeduvos (Radviliškio r.) progimnazijoje, 1937-1941 m. – Šeduvos „Saulės“ progimnazijoje, 1941-1943 m. – Panevėžio mergaičių gimnazijoje. 1957-1963 m. studijavo Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete, įgijo lituanistės specialybę. 1960-2001 m. dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą Gargždų, Skuodo ir Kretingos mokyklose. Nuo 1983 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narė.
Bronė Liniauskienė kurti pradėjo dar gimnazijos suole. Literatūriniuose moksleivių vakaruose ji skaitė savo eiles kartu su Vytautu Mačerniu, Prane Aukštikalnyte – Jokimaitiene, Gediminu Jokimaičiu, Pauliumi Dreviniu ir Eugenijumi Matuzevičiumi. Poetė išleido eilėraščių rinkinius: „Palei žydintį lauką“ (1978), „Tylūs pasikalbėjimai“ (1983), „Pašauksiu medį“ (1987), „Taip dūžta laikas“ (1993), „Ant vakaro kranto“ (2003), „Kregždės praauga dangų“ (2008).
Pasak literatūrologės dr. Žydronės Kolevinskienės poetės kūryboje juntamas glaudus žmogaus ir gimtosios žemės, žmogaus ir gamtos ryšys. Ji remiasi tuo, kas ilgiausiai išlieka – įspūdžiais, patirtais vaikystėje.
2003 m. už nuopelnus krašto švietimui ir kultūrai suteiktas Kretingos rajono Garbės pilietės vardas.

1994 m. Bronei Liniauskienei už poezijos rinktinę „Taip dūžta laikas“ įteikta Ievos Simonaitytės literatūrinė premija.