„Praeities dulkės – mirties šešėliai“

„Praeities dulkės – mirties šešėliai“

„Praeities dulkės – mirties šešėliai“

„Praeities dulkės – mirties šešėliai“ viršelis

Juozo Šikšnelio romanas „Praeities dulkės – mirties šešėliai“ skaitytojus panardins į misteriją, kurioje dalyvauja ir šiuolaikiniai žmonės, ir istorinės asmenybės. Tai satyrinis romanas jungiantis skirtingus laiko momentus, įtemptą veiksmą bei detektyvo elementus.
Istorikas Andrius Večiorinis nesėkmingai bandęs apginti disertaciją apie 1831-ųjų metų sukilimą, vėliau dirbantis sargu muziejuje įsivelia į painų ir kone siurrealistinį istorinį nuotykį, talkindamas atgijusiems sukilimo vadui generolui Antanui Gelgaudui ir lietuviškąja Žana d’Ark tituluojamai grafaitei Emilijai Pliaterytei neeilinėje misijoje.
Autorius romane „Praeities dulkės – mirties šešėliai“ parodys kitokius istorinius veikėjus, nei esame įpratę juos matyti istorijos vadovėliuose. Autorius ieško savito, unikalaus pasakojimo stiliaus. Jis nevengia šaržuoti ir šaipytis – galbūt tai atsakas į augantį istorinių romanų populiarumą?
Autorius Juozas Šikšnelis sako norėjęs, kad romano veiksmas vyktų dviejose laiko plotmėse, tačiau vėliau nusprendė atsisakyti 1831-ųjų ir apsiribojo šiandiena. Anot jo, rašant romaną jam nebuvo svarbūs tokie dalykai kaip laiko mašina ar kiti keliavimo laiku būdai. Kur kas svarbiau tai, ką „prisikėlę iš mirusiųjų“ herojai turi papasakoti. Kaip jie reaguoja į šiandienos problemas, kokius klausimus sprendžia?

Ištrauka iš „Praeities dulkės – mirties šešėliai“:

Kartoju šimtas pirmąjį kartą: koks velnias paskatino parašyti tą nelaimingą straipsnelį apie dar nelaimingesnį namelį, kuriame gyveno visai nelaimingas daktaras Šraderis su visiškai nelaimingomis piliulėmis ir generolo akimi nei visų nelaimingiausiu dienoraščiu cilindre? Galėjau sau ramus leisti dienas ir retsykiais (ne vien tada, kai Katelynas paskiria premiją) džiaugtis gyvenimu. Be rūpesčių, galvos sukimo, rizikavimo gyvybe, be persikėlėlių iš mirusiųjų, be atėjusių iš kitų epochų bei matavimų, be persekiojimų, grasinimų, tampymų, lenktynių, be viso to, ką rodo kinuose ir kas man retsykiais patinka ekrane, o ne patirti savo nelaimingu kailiu, pardon. Žegnojuosi jau nežinia kelintą kartą nuo visko, bet nė piršto nepajudinu, kad užbaigčiau šią misteriją. Kita vertus, judink nors visą ranką bei kratyk kojas, misterija lyg miražas dykumoje neišnyks.

Juozas Šikšnelis (slap. Raidas Dubrė)

Juozas Šikšnelis (slap. Raidas Dubrė)

Juozas Šikšnelis (slap. Raidas Dubrė)

Juozas Šikšnelis (slap. Raidas Dubrė)

Prozininkas, dramaturgas

(1950-03-01 Švendubrė (Varėnos r.))

1973 m. Juozas Šikšnelis baigė Vilniaus universitetą, kur įgijo bibliotekininko ir bibliografo specialybę. Tais pačiais metais pradėjo dirbti Klaipėdos apskrities viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje, 2008–2019 m. buvo šios bibliotekos direktorius. Lietuvos rašytojų sąjungos narys nuo 1994 m. 2011–2019 m. LRS Klaipėdos skyriaus pirmininkas.
Rašyti pradėjo sulaukęs brandaus amžiaus – pirma apysakų ir novelių knyga „Štilis“ pasirodė 1991 m. Dar sukūrė detektyvines apysakas „Nuogas lietaus nebijo“ (1992), vienaveiksmes pjeses „Šešėliai“ (1993), romanus „Kryžiau žalio medžio“ (2000), „Apšlakstytas isopu“ (2004), „Įvykių horizontas“ (2007), „Surišti ir atrišti“ (2008); „Mirties varos“ (2008), „Banga atgal negrįžta“ (2011), novelių rinkinį „Angelas mėšlyne“ (2003). Raido Dubrės slapyvardžiu sukūrė detektyvinius romanus „Pyro pergalė“ (1995), „Medūzos žvilgsnis“ (1996), „Nuodėmių atleidimas“ (1998), „Atblokšties siena“ (1998), „Patvarumo riba“ (1999), „Pliūpsnio kaitra“ (2000), „Pragaro vartai“ (2000), „Paskutinioji užmuša“ (2003), „Aukos stulpas“ (2007), „Praeities dulkės – mirties šešėliai“ (2019), „Būsenos“ (2020).
Rašytojo kūriniai versti į rusų, lenkų ir anglų kalbas. 2006 m. Lenkijoje išleistos knygos „Samotnosc“ („Vienatvė“) (2008), „Krzyz z drzewa zielionego“ („Kryžiau žalio medžio“) (2011 m.), „Horyzont wydarzen“ („Įvykių horizontas“) (2015). Rusijoje – „Ožidanije“ („Laukimas“) (2012).
Be literatūrinės kūrybos J. Šikšnelis turi ir kitą pomėgį – drožia iš medžio ir kala akmens skulptūras. Yra surengęs daug parodų Lietuvoje ir užsienyje. Jo darbų yra ne tik Lietuvoje, bet ir Amerikoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Švedijoje, Rusijoje ir kitur.
J. Šikšnelis taip pat yra ir įvairių renginių iniciatorius bei organizatorius – tai ir Poezijos pavasaris, Novelės ruduo, Haiku konkursas. Nuo 2012 m. kasmet Klaipėdos regiono bibliotekoms ir bibliotekininkams už produktyvią veiklą teikiami J. Šikšnelio įsteigti apdovanojimai „Išminties marės“ ir „Jonvabalis“. 2013 m. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos Saulės laikrodžio kiemelyje atidengtas paminklas kalbai, kurio vienas iš sumanytojų – J. Šikšnelis. 2018 m. jo iniciatyva Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos mažajame kiemelyje atidengtas I. Simonaitytės suolelis.
1992 ir 1996 m. Juozas Šikšnelis apdovanotas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos premijomis už geriausią detektyvinį kūrinį.
2001 m. už romaną „Kryžiau žalio medžio“ pelnė Ievos Simonaitytės ir Žemaitės literatūrines premijas, taip pat apdovanotas publikos premija J. Kunčino skaitymuose (2006), Klaipėdos apskrities garbės ženklu (2009), Klaipėdos miesto kultūros magistro žiedu (2009), pelnė geriausio Lietuvoje bibliotekos direktoriaus vardą (2010), apdovanotas Rotary klubo „Concordia 1826“ įsteigtu Vėtrungės ženklu už indėlį į miesto kultūrą (2013), įteikta „Varpų“ literatūrinė premija (2014), Oršos mūšio 500 metų paminėjimo medalis už indėlį į LDK kultūros ir istorijos paveldo puoselėjimą (2015), apdovanotas AdM sidabro medaliu (2016).
2019 m. vasario 16 d. už nuopelnus Lietuvai ir jos vardo garsinimą Juozas Šikšnelis Prezidentės Dalios Grybauskaitės apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu. Tų pačių metų kovo 13 d. J. Šikšneliui už lenkų kultūros sklaidą Lietuvoje ir ilgametį bendradarbiavimą Lenkijos kultūros ir nacionalinio paveldo ministras Piotr Gliński skyrė medalį „Nusipelnęs lenkų kultūrai“ (medalis įteiktas 2020 m. sausio 16 d.). 2019 m. kovo 30 d. Juozas Šikšnelis apdovanotas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“ už savanorystės kultūros sklaidą. 2020 m. už knygą „Praeities dulkės – mirties šešėliai“ ir viso gyvenimo nuopelnus antrą kartą įteikta Ievos Simonaitytės literatūrinė premija.