„Ak, gražus dangau! Klaipėdietiški pasakojimai“

„Ak, gražus dangau! Klaipėdietiški pasakojimai“

„Ak, gražus dangau! Klaipėdietiški pasakojimai“

„Ak, gražus dangau! Klaipėdietiški pasakojimai“ viršelis

V. Kaltenio knygą „Ak, gražus dangau! Klaipėdietiški pasakojimai“ sudaro 1960–2008 m. įvairiuose periodiniuose leidiniuose spausdinti pasakojimai apie susitikimus su Mažosios Lietuvos – Klaipėdos krašto ir Karaliaučiaus žemės – žmonėmis. Aprašoma Nemuno deltos, Baltijos jūros žvejų, laivininkų, sielininkų, laukininkų buitis, tradicijos ir istorija, keliamos Mažosios Lietuvos kultūros paveldo problemos. Pateikiama liudijimų apie sovietų kariuomenės genocidą šiuose kraštuose, okupacinės valdžios diskriminuojamus klaipėdiškius, trėmimus į Sibirą, išeivių iš šio krašto likimą. Knygoje gausu įdomios medžiagos apie Vydūną, dailininkus Adomą Braką, Evą Labutytę ir Lidiją Meškaitytę, rašytoją Ievą Simonaitytę ir kitus šio krašto šviesuolius.

Ištrauka iš „Ak, gražus dangau! Klaipėdietiški pasakojimai“

Bepūškuodamas į kopą pavargsti, kvapo neatgauni, o čia tau kiškis iš po kojų pasikelia ir nuliuoksi aukštyn rodydamas uodegą. Truputį apmaudu žiūrėti į jį, tarsi žvairys tyčiotųsi iš tavęs, kad toks esi apsunkęs. Už tankesnį širdies ritmą ir nutirpusias kojas, žinai, atsilygins tau vaizdai, kuriuos pamatysi nuo kopos viršūnės. Regi nutiestą gyvą vaivorykštės kilimą, sudėtą iš geltonų smėliakalnių, žalio pušyno ir žydrų vandenų. Taip ir nuplauktum į tolį, jei nepastebėtum, kad šalia tavęs ant pliko smėlio pasilenkusi piešia ratus smiltyninė rugiaveidė ir plakasi siūbuoja karklų kuokštai. Kad ir kur pasisuktum, tave sutinka nauji spalvų ir formų deriniai – gamtos ir žmogaus darbo metraštis. Nerija mums tokia žavi ne tik todėl, kad ji lengva ir gležnutė, bet ir kad pats gali pamatyti, kaip ji keičiasi, kaip reiškiasi gamtos jėgos. Kuršių nerijos istorijos pamoka primena apie pavojų visai mūsų gamtai. Subtilus gamtos grožis pagimdo poetus.

Vytautas Kaltenis

Vytautas Kaltenis

Vytautas Kaltenis

Vytautas Kaltenis

Žurnalistas, kraštotyrininkas, kultūros darbuotojas, Mažosios Lietuvos kultūros tyrėjas ir puoselėtojas

Gimė 1937 m. balandžio 26 d. Kėdainiuose.
Penkiolikmetis Vytautas nuo 1952 m. persikėlė į Klaipėdą – čia ne tik gyveno, bet jau ir dirbo. Su tėvu keliavo po Klaipėdos kraštą, 1956-1978 metais užrašė Rusnės ir Karlininkų/Karklės liaudies dainų, kitos žvejų tautosakos, o vėliau ir sovietinio genocido faktų. Dievo žodžio sakytojas ir žvejas Augustas Dėvelaitis (1897-1968) dėka V. Kaltenio garso įrašų, fotografijų pasilieka žinomas kaip šviesus krašto senbuvis, mokėjęs ne tik daugybę darbo dainų, bet ir pažinojęs žoleles, galėjęs pasirūpinti ne tik artimo sveikata, bet ir gyvulio.
Dirbo Klaipėdos kultūros įstaigose. V. Kaltenis, steigiant Liaudies meno draugijos Žemaitijos skyrių, ne tik tuo su kitais rūpinosi, bet ir buvo paskirtas pirmuoju vadovu. Dirbo Klaipėdos kraštotyros muziejuje, buvo Jūros muziejaus užuomazgos – jūrų skyriaus pirmasis vedėjas, o 1963 m. ir Jūros šventės atgaivinimo vienas iš iniciatorių. 1968 metais surengė Vydūno 100-ųjų gimimo metinių minėjimą Klaipėdos mieste. Buvo žinomas kaip vienas iš keturių rašytojos I. Simonaitytės įsūnių – užrašė nemažai jos gyvenimą, būdą, kūrybą nušviečiančių pastebėjimų, parengė radijo pjesę, kuri buvo skaitoma per Lietuvos radiją.
1969 m. persikėlė į Vilnių. 1970 m. Vilniaus universiteto Istorijos fakultete baigė žurnalistikos specialybę. Iki 1972 metų dirbo Lietuvos paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijoje. 1972 m. pradėjo dirbti laikraščio „Tiesa“ redakcijoje: atsakingojo sekretoriaus pavaduotojas, skyriaus vedėjas, redakcinės kolegijos narys. 1994-1996 m. dienraščio „Diena“ korespondentas.
2000 m. atsiliepė į kvietimą ir įsijungė į „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ rengimo grupę Mokslo ir enciklopedijų leidybos institute, buvo jos redakcinės kolegijos narys, vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas leidybai iki 2009 m. Šiai enciklopedijai parengė daug autorinių straipsnių, organizavo nuotraukų, kitų iliustracijų rinkimą. Buvo ir „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ straipsnių autorius.
Literatūrinę kūrybą Vytautas pradėjo dar besimokydamas Pernaravos septynmetėje mokykloje. Tapęs profesionaliu žurnalistu rašė straipsnius, apybraižas Lietuvos kaimo ir miesto aktualijų, kultūrinio gyvenimo temomis. Visa jo publicistika perteikta per konkrečių žmonių darbus, pamąstymus, dažnu atveju, autoriaus subtiliai susieta su gilesniais kultūros klodais, to krašto gamta, žmonių pasaulėjauta, liaudies kūryba. Stebėtinas Vytauto bruožas – visur įžvelgti tai, kas gera, gražu, pozityvu, kas turi išliekamąją vertę.
Ypatingą vietą V. Kaltenio palikime užima Mažosios Lietuvos kraštotyrinė veikla ir publikacijos apie šio krašto žmones, kultūrinio paveldo problemas. Neįkainojamais istoriniais šaltiniais tapo Vytauto kalbintų klaipėdiškių prisiminimai, jų garso įrašai ir fotografijos. Vytautas buvo artimas rašytojos Ievos Simonaitytės bičiulis, apie ją parašė atsiminimų, radijo pjesę. Paskelbė prisiminimų apie Vydūną, dailininką Adomą Braką, kitus šio krašto šviesuolius. Geriausios apybraižos iš šio krašto sudėtos į knygą „Ak, gražus dangau!“. Buvo knygų „Priekulė. Mažas miestelis prie didelio kelio“ (2005), „Klaipėdos krašto istorijos ir kultūros atodangos: Klaipėdos krašto visuomenės veikėjui dailininkui Adomui Brakui atminti“ (2007), „Skaisčiu tikėjimu, galingu veikimu: Vydūno draugijai – 25“ (2013) bendraautoris.
Už publicistikos knygą „Ak, gražus dangau! Klaipėdietiški pasakojimai“, į kurią sudėti 1960-2008 metų pasakojimai iš susitikimų su krašto senbuviais lietuvininkais, 2009 m. suteikta I. Simonaitytės literatūrinė premija.
Ilgus metus jis artimai bendravo su klaipėdiškiais, Lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“, domėjosi liuteronų bažnyčios gyvenimų ir apie jį rašė, buvo pagerbtas Vydūno draugijos garbės nario vardu.
Daugiausia rašė kraštotyros, istorijos, etnokultūros temomis, Lietuvos radijuje buvo įrašyta radijo pjesė apie I. Simonaitytę, spaudai parengta kultūrinės publicistikos knyga.
Mirė 2016 m. balandžio 29 d. Vilniuje. Palaidotas Karveliškių kapinėse.