„Mažosios Lietuvos knyga“

„Mažosios Lietuvos knyga“

„Mažosios Lietuvos knyga“

„Mažosios Lietuvos knyga“ viršelis

Tai išsamiausias Mažosios Lietuvos knygos istorijos mokslo tiriamasis darbas ir kartu puikus paminklas lietuviškajai knygai jos 450 metų jubiliejaus proga.
Šis leidinys neabejotinai pradėjo kokybiškai naują lietuviškos knygos istoriografijos, jos teorijos, problematikos bei metodikos plėtros etapą.

Tyrinėti knygos, sudarančios neatskiriamą visos lietuvių kultūros palikimo dalį, raidą sudėtingomis vokiečių valdžios viešpatavimo, nacionalinės priespaudos bei natūralios asimiliacijos sąlygomis yra aktualus ir vienas svarbiausių knygos mokslo uždavinių. Tyrinėjimų duomenys leidžia nustatyti nuo pagrindinio kamieno atskirtos tautos dalies kūrybinės minties reiškimosi formas, visuomenės ir politinės pasaulėžiūros bei tautinės savimonės genezės dėsningumus, švietimo svarbą, ryšių su gretimomis tautomis bei platesniu pasauliu priemones.

– Pradžios žodžio ištrauka iš leidinio „Mažosios Lietuvos knyga“

„Klaipėdiškė“

„Klaipėdiškė“

„Klaipėdiškė“

„Klaipėdiškė“ viršelis

Šioje knygoje autorius pateikia sukauptas žinias ne tik iš paskutiniojo (1973-1978) I. Simonaitytės gyvenimo penkmečio, bet ir apie Mažąją Lietuvą, jos kultūrinį gyvenimą, apimantį vos ne visą XX a.
Detaliame pasakojime pateikiama daug faktų, taiklių pastebėjimų ir atradimų.

Rašytoją autorius pažinojo per paskutinius penkerius jos gyvenimo metus. Tiesa, ta pažintis nebuvo ir negalėjo būti artima – skyrė ir amžius, ir interesai. Tačiau buvo ir kas jungė. Šis ryšys vadinosi Mažoji Lietuva. Ji buvo tampri ir gyvybinga gija. Mažoji Lietuva – Rašytojos gyvenimo šaknys ir pastogė, jos liūdesys ir džiaugsmas. I. Simonaitytę visada domino tai, ką aš žinojau. Mano surastus nuogus Mažosios Lietuvos, ypač Klaipėdos krašto istorijos faktus – vardus, datas, įvykius – ji paversdavo jaudinančiais žmonių likimais, gyvais portretais ir iškalbiais praeities veikėjais. Bet pasakodama žodžių į vatą nevyniojo, juos žerdama ant svarstyklių nedėjo. Taigi, buvo priklausoma nuo savo kietoko charakterio, nuolaidumo ir jautrumo stygiaus. Nesigailėjo net saviškių, nors už juos kovojo iš paskutiniųjų. Būdama netikinti, tarybiniais laikais Vanagų bažnytėlei padarė daugiau, negu Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupas. I. Simonaitytei nestigo atminties atsargų ir noro jomis pasidalyti. Šiuo požiūriu jai tikrai pasisekė – turėjo dėkingą klausytoją ir klausinėtoją. Galbūt tai ir tapo viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl Rašytojos namų durys man būdavo atviros.

– Pratarmės ištrauka iš leidinio „Klaipėdiškė“

Domas Kaunas

Domas Kaunas

Domas Kaunas

Domas Kaunas

Knygotyrininkas, bibliofilas, edukologas, kultūros tyrinėtojas

(1949-04-21 Šlepečiai (Plungės r.))

Domas Kaunas baigė Priekulės vidurinę mokyklą, 1975 m. – Vilniaus universitete bibliotekininkystės ir bibliografijos specialybę. Nuo 1975 m. dėsto Vilniaus universitete, 1990 m. įgijo habilituoto daktaro laipsnį, o 1993 m. – profesoriaus. Nuo 1996 m. Lietuvos mokslų akademijos narys ekspertas. 1990-1991 m. dirbo Istorijos fakulteto Knygotyros ir bibliografijos, nuo 1991 m. Komunikacijos fakulteto Knygotyros katedros vedėju.
Svarbiausios mokslinės veiklos kryptys: knygotyra, Mažosios Lietuvos kultūros istorija, bibliofilija. Nuo 1990 m. tęstinio leidinio „Knygotyra“ atsakingasis redaktorius, Lietuvos bibliografijos redakcinės kolegijos narys. 1997 m. enciklopedinio žodyno „Knygotyra“ redakcinės kolegijos pirmininkas ir vienas rengėjų. Paskelbė apie 100 mokslinių publikacijų lietuvių ir užsienio kalbomis. Išleido knygas: „Iš lietuvių knygos istorijos: Klaipėdos krašto lietuvių knyga iki 1919 m.“ (1986), „Mažosios Lietuvos spaustuvės 1524-1940 metais“ (1987), „Mažosios Lietuvos bibliotekos (iki 1940 metų)“ (1987), „Lietuvių periodikos pirmtakas“ (1991), „Mažosios Lietuvos knygynai“ (1992), „Donelaičio žemės knygiai“ (1993), „Aušrininkas: tautinio atgimimo spaudos kūrėjas Jurgis Mikšas“ (1996); Mažosios Lietuvos knyga: lietuviškos knygos raida, 1547-1940 m. (1997), parengė elektroninę knygą „Lietuviškos knygos metai“ (1998), „Knygos dalia. Mažosios Lietuvos knygos istorijos tyrinėjimai: studija“ (1999), „Mažosios Lietuvos veidai ir vaizdai: 1885-1940 metų ikonografija: albumas“ (2000). Monografija „Knygos kultūros karininkas“ išleista 2004 m. Studija „Mažosios Lietuvos kultūros istorijos paveldas. Vertės ir interesų sankirtos požiūriu“(2004) ir „Knygos kultūra ir kūrėjas. Istoriografiniai tyrimai ir vertimai“(2009). 2001 m. sudarė leidinius „Bibliofilai“ apie asmenines bibliotekas ir 2005 m. – „Knygos ir bibliofilijos kultūra“. „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ ir „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ straipsnių autorius. 2012 m. išleista monografija „Bibliotheca Georgii comitis de Plater. Jurgio Platerio biblioteka – Lietuvos knygos kultūros ir mokslo paminklas“, 2013 m. „Mažosios Lietuvos knygų link. Dokumentinio paveldo socialinėje aplinkoje sakytinė ir vaizdinė istorija.
1990 m. suteiktas Agluonėnų (Klaipėdos raj.) Garbės piliečio vardas. Profesoriui 1994 m. įteikta Lietuvos mokslo premija, 1995 m. Mažosios Lietuvos fondo (Kanada) dr. Vydūno premija, 1997 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino 5-ojo laipsnio ordinu, 1998 m. Martyno Mažvydo premijos laureatas, 1998 m. „Lietuvninkų vilties“ premija, 1999 m. Martyno Mažvydo premija, 2010 m. Lauryno Ivinskio premija, 2011 m. Latvijos Respublikos Pripažinimo ordinas Komandoro didysis kryžius, 2013 m. Lietuvos Respublikos Seimo valdybos padėka, 2014 m. Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko padėka, 2015 m. Pagėgių savivaldybės Garbės pilietis.
1998 m. pelnė Ievos Simonaitytės literatūrinę premiją už knygas „Klaipėdiškė“ ir „Mažosios Lietuvos knyga“. 2019 m. antrą kartą pelnė Ievos Simonaitytės literatūrinę premiją už atsiminimų knygą „Aš esu Etmės Evė. Ieva Simonaitytė amžininkų liudijimuose“ (2017 m.)