Daiva Molytė Lukauskienė

Daiva Molytė Lukauskienė

Daiva Molytė Lukauskienė

Daiva Molytė Lukauskienė

Poetė

Gimė 1967 m. spalio 9 d. Valkininkų GS.
1985 m. baigė Varėnos 2-ąją vidurinę mokyklą, vėliau – Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikumą, meninio apipavidalinimo specialybę. Dirbo Maironio lietuvių literatūros muziejuje. 2001 m. baigė Vilniaus dailės akademiją, Klaipėdos vizualinio dizaino magistrantūros studijų programą. Parašė darbą tema „Grafinė poezijos išraiška“.
Lietuvos rašytojų sąjungos narė, jai suteiktas Meno kūrėjo statusas, Zigmo Gėlės, Ievos Simonaitytės premijų laureatė. Apdovanota „Varpų“ almanacho prizu. Parašė ne vieną straipsnį apie Neringą, jos gyventojus. Kuria iliustracijas savo knygoms.
Poezija versta į rusų, lenkų, baltarusių, vokiečių kalbas. Išleido poezijos knygas: „Natiurmortas su gudobelės šaka“, „Baltas kvadratas juodame fone“, „Persodintos gėlės“, „Baltojo kiro giesmynai“.

Sergejus Isajevas (Clandestinus)

Sergejus Isajevas (Clandestinus)

Sergejus Isajevas (Clandestinus)

Sergejus Isajevas

Poliglotas, vertėjas, žurnalistas, visuomenininkas

Gimė 1973 m. gegužės 2 d. Klaipėdoje.
Baigė M. Gorkio mokyklą, specialius anglų kalbos kursus LCC tarptautiniame universitete, filosofiją Vilniaus seminarijoje katalikų dvasininkams, studijavo krikščioniškąją teologiją (Sen Žodar, Prancūzija), islamiškąją teisę ir šariatą Džinano universitete (Libanas, Tripolis). Apie 8 metus buvo katalikiškų – dominikonų ir pranciškonų – ordinų vienuoliu, iš kurių dvejus metus dirbo Vilniaus protiškai atsilikusiųjų vaikų ugdymo centre, dar dvejus metus mokė Dievo įstatymų katalikų gimnazistus Kretingoje.
Grįžęs pasaulin, dirbo laikraščio „Klaipėda“ kultūros skyriaus redaktoriumi (2004 m.), literatūros ir meno menraščio „Žodis“ vyr. redaktoriumi (2005 m.), savaitraščio „Krantinė – Klaipėda“ vyr. redaktoriumi (2008 m.). Pastaruoju metu aktyviai bendradarbiauja lietuviškuose, europietiškuose ir rusiškuose leidiniuose bei leidyklose (Pabaltijo „Nemunas“, „Baltija“ ir kt.; rusų „Baltika“, „Paralelės“, stambiausiame Maskvos literatūriniame tinklalapyje „Maskvos rašytojai“, E. V. Vitkovskio „Vertimo Amžius“ ir kt.). Literatūrinės draugijos-leidyklos „ARS MAGNA“ (2003 m.) įkūrėjas.
Poliglotas, vertėjas iš 11 kalbų. Nepartinis, tvirtų pažiūrų kosmopolitas. Nuo gotikos ir siaubo perėjęs prie mokslinės fantastikos, pastaruoju metu linksta ateistinių idėjų linkme. Tarptautinio Ateistų Aljanso (Atheist Alliance International), Tarptautinio judėjimo Brights, visuomeninio fondo „Zdravomyslije“, transhumaninių judėjimų aktyvus veikėjas.
Nuo 2003 m. – Vokietijos rusų rašytojų bendrijos narys; nuo 2004 m. – Rusijos rašytojų sąjungos narys; nuo 2004 m. – Tarptautinės literatūrinės S. Dacho bendruomenės narys; nuo 2006 m. –
Lietuvos rašytojų sąjungos narys; nuo 2006 m. – Tarptautinės istorikų ir literatų K. Donelaičio bendruomenės narys; nuo 2008 m. – Lietuvos žurnalistų sąjungos narys; nuo 2009 m. – Meno Kūrėjų Sąjungos narys; nuo 2012 m. – Rusijos rašytojų sąjungos Lietuvos skyriaus pirmininkas; nuo 2015 m. – Tarptautinio PEN-klubo narys.

Algis Kuklys

Algis Kuklys

Algis Kuklys

Algis Kuklys

Rašytojas

Gimė 1950 m. vasario 15 d. Kretingoje.
Iki penktos klasės mokėsi dabartinėje Kretingos M. Daujoto vidurinėje mokykloje, vėliau – Kretingos katalikiškoje vidurinėje mokykloje (dabar – Kretingos Pranciškonų gimnazija). 1965-1969 m. studijavo keramiką Telšių taikomosios dailės technikume, 1972-1980 m. – Vilniaus valstybiniame universitete lietuvių kalbą ir literatūrą, vėliau – Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedros aspirantūroje.
1973 m. trumpai mokytojavo dabartinėje M. Daujoto vidurinėje mokykloje. Dėstė Kretingos Meno mokyklos Dailės skyriuje piešimą. 1977-1980 m. buvo Klaipėdos I. Simonaitytės viešosios bibliotekos darbuotojas, 1980-1995 m. – Kretingos meno mokyklos darbuotojas, 1995-1998 m. – laikraščio „Klaipėda“ žurnalistas, nuo 1999 m. – Kretingos r. laikraščio „Švyturys“ žurnalistas. Dirbo AB „Lietuvos draudimas“ Kretingos skyriaus konsultantu.
Studijuodamas Vilniuje kartu su kraštiečiu Juozu Pociumi įkūrė „Studentų požemio teatrą“, kuriame vaidino ir buvo teatro dailininku. Buvo Telšių literatų būrelio nariu, Klaipėdos jaunųjų rašytojų sekcijos nariu, priklausė Žemaitijos rašytojų bendrijai. 1994 m. priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą.
Priklauso Vyskupo M. Valančiaus draugijai, Lietuvos liberalų centro sąjungai, dalyvauja Kretingos dailininkų klubo PINX veikloje. 2009 m. išrinktas Kretingos miesto Pastaunyko seniūnaitijos seniūnaičiu.
Surengė apie 10 savo dailės kūrinių parodų.
1989 m. išleido pirmąją knygą – novelių rinkinį „Keleiviai“, 1993 m. – romaną „Žiūrėjimas į tamsą“, 1998 m. – antrąjį novelių rinkinį „Veidrodis“. Dvitomio „Susitikimai“ (2002) ir „Likimai“ (2003) herojai Kretingos rajono žmonės – tautodailininkai, ūkininkai, literatai, sportininkai, muzikai, menininkai. Dvitomio publikacijos buvo parašytos nuo 1994 iki 2002 m. 2005 m. pasirodė novelių rinkinys „Ritualinė kaukė“, 2006 m. išleido meninės publicistikos knygą „Dievdirbio rankos“ apie garsų kretingiškį tautodailininką Adolfą Viluckį. 2007 m. pasirodė novelių rinkinys „Sūnaus vardas“, publicistinis leidinys „Juozo Lukausko lobiai“, eilėraščių knyga „Užmiršta nuotaika“. Tuo pat metu A. Kuklys parengė ir rūpinosi aštuntosios Pranciškaus Šerno knygos „Lygtis su daugybe nežinomųjų“ (2007 m.) išleidimu. 2008 m. pasirodė publicistikos knyga „Genovaitė“ apie kretingiškę tautodailininkę-tapytoją Genovaitę Čejauskaitę. Tais pačiais metais publikavo tris grožines knygas: humoreskas „Iš vaiduoklių gyvenimo“, romaną „Kazbekija – jo kapas nežinomas“ ir poezijos knygą „Dedikacijos“. 2009 m. išleido apybraižų knygą „Medžio baladės“, kurioje stengiamasi atskleisti Kretingos rajono tautodailininkų Birutės ir Aniceto Puškorių bei jų sūnų gyvenimo ir kūrybos aspektus, ir penktąją novelių knygą „Peizažas su Motiejum“. 2010 m. išleido 17-ąją knygą – romaną „Apokalipsė“.
2010 m. 7 novelės pirmą kartą išverstos į rusų kalbą ir Kaliningrade išleistos rinkiniu „Человек с обезьянкой“.
Pagrindiniai kūrybos bruožai: ironiškas žvilgsnis, atidus įsižiūrėjimas į žmogų, savitai suvokiamas laikas (ryškūs 20 a. vidurio ir pabaigos laiko ženklai), erdvė pilka, monotoniška (dykvietė, sena
lyguma, turgus), nuotaika liūdna, dvelkianti pesimizmu, kūrybą praturtina kitų kultūrų ženklai (Inkai, Andų kalnai, Paryžius), veikėjai be vardų, melancholikai, tačiau jautrūs: išgyvena vidinę tuštumą, neabejingi aplinkiniams. Publicistiniuose tekstuose A. Kuklys fiksuoja Kretingos rajono kūrėjų buitį, aprangos, išvaizdos detales, bando įsižiūrėti ir perprasti jų pasaulį. Kūryboje ryški ir meilės tema (herojai vieniši, išgyvenantys nelaimingą meilę), daug dėmesio skiriama gyvenimo autsaideriams – mažiems, nepastebėtiems žmonėms (senukams, vargetoms ir kt.), autorius aprašo sapnus, o kartais pats apsakymas lyg sapnas. Rašydamas nepersistengia, neieško vienadienio efekto, nesiekia būti per daug modernus.
Publikacijos paskelbtos almanachuose „Baltija“, „Запад Россий“, „Балтия“ (Rusija), „Dadzis“ (Latvija), „Nemunas“, „Literatūra ir menas“, „Pamario krašto antologija“, „Vilnius“ (rusų k.) ir kituose leidiniuose.
Už pasiekimus dailėje gavo garbės raštą iš Estijos, priklausydamas Klaipėdos jaunųjų rašytojų sekcijai gavo garbės raštą už aktyvią visuomeninę ir kūrybinę veiklą. Kretingos rajono savivaldybės tarybos sprendimu, 2007 m. įteikta Kretingos rajono kultūros ir meno premija. 2010 m. įteikta Lietuvos Respublikos seimo pirmininkės I. Degutienės padėka už aktyvią visuomeninę ir kultūrinę veiklą.

2012 metais premiją gavo už žodžio, stiliaus, minties tobulumo paieškas, dvasinių vertybių teigimą novelėse.

Elena Karnauskaitė

Elena Karnauskaitė

Elena Karnauskaitė

Elena Karnauskaitė

Poetė

Gimė 1964 m. balandžio 4 d. Šašaičiuose, Kretingos rajone.
Studijavo lietuvių bei prancūzų kalbas Viniaus universitete. Studijų metais dalyvavo universiteto literatų būrelio veikloje, kuriam tada vadovavo M. Martinaitis. Nuo 1989 m. poetė gyvena ir dirba Palangoje lietuvių kalbos mokytoja. 2002 m. Klaipėdos universitete baigė literatūrologijos magistro studijas. Respublikinėje spaudoje debiutavo 1980 m. Eilėraščiai skelbti „Poezijos pavasaryje”, „Proskynoje“, „Baltijos“ almanache, „Nemune“, „Literatūroje ir mene“. Dalyvauja poetiniuose „Druskininkų rudens“, „Poezijos pavasario“, „Panevėžio žiemos” ir kituose literatūriniuose festivaliuose, rengia savo ir kitų autorių kūrybinius vakarus. Išleido eilėraščių rinkinius „Briedė jūroje“ (1990 m.), „Tiltas iš pelenų“ (2000 m.), „Iš smilčių“ (2004). 2005 m. už šį rinkinį nominuota „Poezijos pavasario“ laureato vardui ir apdovanota specialiais Kauno miesto radijo ir televizijos ir „Nemuno“ žurnalo prizais. 2008 m. išėjęs eilėračių rinkinys „Pasaulio krašte“ LLTI įtrauktas į kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką. 2009 išeina „Ahrenshoopo sąsiuvinis“. Anot literatūros kritikų, E. Karnauskaitės kūryboje minimalistinėmis poetikos priemonėmis originaliai reiškiama egzistencinės melancholijos nuotaika. „Elenos Karnauskaitės poezijos kalbančioji gyvai primena skandinavų moterų prozos veikėjas – atšiaurias, nejaukias ir neprijaukinamas moteris, suaugusias su šiaurės pajūrio peizažais, nepalenkiamai išgyvenančias savo nepalankias lemtis, sukuriama nejaukaus buvimo atmosfera, pasižyminti kalbos nepatikimumu ir pasaulio uždarumu, sukelianti prasmingų ryšių nesulaikomas „pavojingas emocijas“ – neviltį, rezignaciją, melancholiją, atšiaurumą beprasmio gyvenimo, o dažnai – tik atsitiktinio sambūvio bendrininkam“ (Brigita Speičytė).
Poetės eilėraščiai versti į latvių, rusų, lenkų, baltarusių, italų, švedų, bulgarų, vokiečių, anglų, prancūzų kalbas.
2012 m. Elena Karnauskaitė išleidžia esė rinkinį „Ievos laiškai iš Galudienių miesto“,
2013 m. eilėraščių rinkinį „Užpustomi“.
Lietuvos rašytojų sąjungos narė nuo 2001 m.

Virginija Kochanskytė

Virginija Kochanskytė

Virginija Kochanskytė

Virginija Kochanskytė

Aktorė, muzikantė, dainininkė

Gimė 1952 m. liepos 3 d. Kaune. Kauno dramos teatro aktorė, skaitovė. UNICEF Geros valios ambasadorė, lietuviškojo žodžio puoselėtoja ir skleidėja.
Mokėsi Juozo Gruodžio muzikos mokyklos akordeono klasėje.
Teatro sąjungos ir Meno Kūrėjų asociacijos narė. Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto (LFR-lietuvių filologija ir režisūra) scenos kalbos dėstytoja. Baigusi Lietuvos Konservatoriją (dabar Muzikos akademiją), vaidino Šiaulių ir Kauno dramos teatruose. Garsiausių šalies režisierių spektakliuose yra sukūrusi daug įdomių ir įsimintinų vaidmenų, už kuriuos yra pelniusi ne vieną aukštą apdovanojimą. Tačiau didžiąją savo kūrybinės energijos dalį aktorė skiria kameriniams projektams. Ją pelnytai galima vadinti viena pirmųjų aktorių, kuri Lietuvos teatrinėje erdvėje įtvirtino „poezijos artistės“ sampratą kaip savarankišką, savitą ir labai įdomų žanrą. Nors pradžioje lengva nebuvo: pirmąsias poezijos programas aktorė kūrė turėdama teatre itin daug vaidmenų. Šiuo metu Kochanskytė pati rašo kamerinių spektaklių scenarijus, juos režisuoja, kuria įvairių Lietuvos ir užsienio poetų bei rašytojų literatūrines kompozicijas. Taip pat ji yra inicijavusi, režisavusi ir drauge su kitų sričių menininkais (muzikais, dailininkais) atlikusi daugybę projektų, kuriuos žiūrovai mato tiek prestižiniuose šalies meno renginiuose (Kauno „Pažaislio vienuolyno festivalyje“, Nidos „Tomo Manno festivalyje“, Klaipėdos „Jūros šventėje“, „Druskininkų vasara su M. K. Čiurlioniu“ ir kt.), tiek ir atokiausių Lietuvos miestelių kultūros namų ir mokyklų salėse. Su savo koncertinėmis programomis aktorė ne kartą yra gastroliavusi JAV, Kanadoje, Čekijoje, Estijoje ir kt.
Anksti supratusi, jog labiausiai kultūrinės patirties trūksta nuošaliau nuo didžiųjų kultūros centrų gyvenantiems žmonėms, savo poetines programas jiems dovanodavo dar tada, kai apie kultūrinės labdaros ir paramos projektus Lietuvoje niekas nekalbėjo. O ji, dar toli iki Sąjūdžio laikų, tyliai, be jokios reklamos jau buvo tapusi dažna viešnia neįgalių vaikų mokyklose, ligoninėse, senelių namuose, kur poetino žodžio ir savo balso galia džiugino čia gyvenusius žmones. Aktorės teigimu, jai visada buvo artima Nobelio literatūros premijos laureatės, lenkų poetės Visłavos Šimborskos nuostata: „norėčiau savęs, mylinčios žmones, o ne žmogiškumą“. Ši mintis nuolat yra pabrėžiama kiekviename aktorės projekte, kuomet ji teatro kalba pasakoja apie tuos, kurie, nepaisydami net nepalankiausių aplinkybių, sugeba kurti džiaugsmingą ne tik savo, bet ir kitų žmonių gyvenimą.
Ekologinėse akcijose, Sąjūdžio mitinguose aktorės įtaigus balsas, pripildytas keliančios žmogaus dvasią energijos, stiprino žmonių širdyse tikėjimą ir viltį, kad laisvės troškimas bus apvainikuotas pergale.
Ji yra įrašiusi B. Baltrušaitytės poezijos plokštelę „Karti žolė“ (drauge su kompozitoriumi M. Urbaičiu); kompaktines plokšteles: „J. Aistis. Poezija“ (drauge su aktoriumi P. Venslovu), „Bernardas Brazdžionis „Per pasaulį keliauja žmogus“ (drauge su aktoriumi P. Venslovu, kompozitoriumi Vidmantu Bartuliu), „Romansero bėgančiam laikui“ (drauge su gitaristu Sauliumi Lipčiumi), „Piligrimo keliu. Dedikacija Adomui Mickevičiui.“ (drauge su aktoriumi P. Venslovu ir kompozitoriumi Vidmantu Bartuliu), „Gyvenimo pasakos. Kalėdinė impresija.“ (drauge su dainininke G. Zeicaite ir pianiste E. Zizaite), „M. K. Oginskis. Atsisveikinimas su Tėvyne.“ (drauge su pianiste Š. Čepliauskaite ir dainininke G. Zeicaite).

Rasa Krupavičiutė Tarik (Tariq)

Rasa Krupavičiutė Tarik (Tariq)

Rasa Krupavičiutė Tarik (Tariq)

Rasa Krupavičiutė Tarik

Vertėja

Rasa Tarik (gim. 1975 m.) – Klaipėdos universiteto germanistikos specialybės absolventė. Dirbo Tomo Mano muziejuje, S. Dacho namuose. Vertėja iš vokiečių į lietuvių ir iš lietuvių į vokiečių kalbas. Į vokiečių k. išvertė R. Rimantienės „Akmens amžius Lietuvoje“( 2005 ), E. Jonušo „Likimo spąstuose: sapnų ir tikrovės variacijos“(2002) ir kt. Ženklus įnašas lietuvių kultūrai jos Prūsų Lietuvos autorių kūrinių vertimai. Tai S. Dacho eilės, karalienės Luizės laiškai, žinomų „Memeler Dampfboot“ žurnalistų rašiniai apie senąją Klaipėdą bei jo kraštą.
Šiuo metu R. Tarik gyvena JAV.