„Pagautas buvau kelionėj“

„Pagautas buvau kelionėj“

„Pagautas buvau kelionėj“

„Pagautas buvau kelionėj“ viršelis

Alfonso Jono Navicko knygoje „Pagautas buvau kelionėje“ poetas grįžta prie ištakų, pirmųjų versmių; susitaikymo ir neišbandytos atminties. Autorius ir toliau lieka ištikimas klasikinei poezijos krypčiai; eilėraščiuose dominuoja gimtinės vaizdai, meilė ir viltis, žmogaus ateities vizija, ištikimybė savo idealams, filosofinis pasaulio suvokimas. Dalis eilėraščių skirta Klaipėdai, pajūrio gamtai, jūrai, atskiroje dalyje – paskyrimai poetams.

Žuvėdros sklaido šaltą dienos knygą Vėjuotas laivas kranto piešinys Kelionėj laikas šiek tiek atsilikęs Jis nebeklausia kaip tu gyveni

Baugu merginai glaudžiasi prie sienos Valdingo borto rudenio gale Ir tu su ja šioje kelionėj vienas Kur marių šokis jos aistros valia

Jinai į uosto begalybę žvelgia Ten skiriasi ten glaudžiasi laivai Ir nedrįsai prie jos arčiau prieiti Už tą kelionę padėkoti jai

– Eilėraštis „Kelionė mariomis“

„Jūrą ir dangų“

„Jūrą ir dangų“

„Jūrą ir dangų“

„Jūrą ir dangų“ viršelis

Jono Kantauto eilėraščių knyga „Jūrą ir dangų“ pasižymi „prozišku antikinio rašymo“ stiliumi, su savitu naujumu, filosofine mintimi ir rašymo lengvumu bei paprastumu. Tai marinistika – eilėraščiai apie žmogų vandenų toliuose, kovojantį su štormais ir uraganais, apie jūrą, laivus ir darbą juose. Tai poetas jūrininkas gerai pažįstąs aprašomą pasaulį, pilnai atiduodantis duoklę savam kraštui.

siautė vėjas – net Žemė spurdėjo lenktyniavo banga su laiku… o per jūrą gyvenimas ėjo – ašarojo iš džiaugsmo dangus bet staiga užsimojo Neptūnas karštu trišakiu – lyg virduly – smaigstė sunkiai šnopuojantį kūną iki dugno ugnies šviesulys… taip susmaigstė strėlėm iš aukštybių baltas keteras – lig akmenų – per falšbortą gyvatės užlipo nusivijo mane škafutu – – vos pakilus į achterio denį pamojavus į tolį stiebais siautulinga padangė aptemus ėmė šviesti aukštybių žiedais…

– ištrauka iš eilėraščio „Jūrą ir dangų“

„Emma, pastoriaus duktė“

„Emma, pastoriaus duktė“

„Emma, pastoriaus duktė“

„Emma, pastoriaus duktė“ viršelis

Paskutinieji Roko Flick romanai „Šiaurės Sachara“, „Paskutinis traukinys“, „Emma, pastoriaus duktė“ sugulė į brandžią trilogiją, sulaukusią didelio skaitytojų dėmesio. Roką Flick labiausiai domina Mažoji Lietuva ir Klaipėdos kraštas, jis, tarsi tęsdamas I. Simonaitytės tradiciją, epiškai, per kelias kartas atskleidžia skaudžius šio krašto istorijos puslapius. Pats autorius sako stengęsis nesiblaškyti įmantrybėse, o rašyti paprastai ir suprantamai. Rašytojas pasakojo jog Įdomu tai, kad rašydamas visiškai nesistengė priartėti prie Ievos Simonaitytės kūrybos ar jos rašymo metodo. Žinoma, gerai žinojo jos kūrybą, buvo skaitęs visus jos kūrinius, tačiau tai buvo jaunystėje. Abu rašytojus suartino keli momentai. I. Simonaitytė analizavo XIX a. pab. ir XX a. pr. Vakarų Lietuvos ir Mažosios Lietuvos gyventojų istorinę praeitį, daugiau gilindamasi į lietuvininkų valstietiškus pradmenis, Pirmąjį pasaulinį karą, lietuvininkų santykius su vokiečiais… Roko Flick trilogijoje paliečiamos lygiai tos pačios temos, tik laikotarpis apima XVIII a. pr. ir XX a. 8-ąjį dešimtmetį.

„Emma, pastoriaus duktė“ – tai keturių kartų istorija, kupina dramatiškų įvykių, likimus kreipiančių dažnai labai netikėta linkme.

Po septynių mėnesių, 1708 metų gegužės pabaigoje, per patį sodų žydėjimą, pastoriui Vilhelmui Langei ir jo žmonai Anai gimė nuostabi guvi dukrytė. Bendru tėvų sutarimu mergytė Meškos Pėdos slėnio kirchėje buvo pakrikštyta Emmos vardu, pagerbiant Anos senelę Emmą iš motinos pusės. Gimus dukrytei, pastoriaus Langės gyvenimas labai pasikeitė. Nuo pat pirmų dienų jis labai prisirišo prie švelnaus, gležno ir bejėgio Dievo atsiųsto kūdikėlio. Dukrytei naktį nubudus ir ėmus verkti, jis pirmas šokdavo iš lovos susirūpinęs, kas atsitiko mažylei. Emma buvo lavinama namie. Jos tėvas Vilhelmas Langė, sekdamas savuoju tėvu, beveik visą laisvalaikį skyrė dukters mokymui. Mergaitė buvo labai gabi kalboms, gražiai rašė. Netrukus ji su malonumu jau skaitė giesmyną gimtąja kalba, atmintinai mokėjo nemažai kirchėje giedamų giesmių. Ypač gražus ir taisyklingas buvo jos raštas.

– „Emma, pastoriaus duktė“

„Baltojo kiro giesmynai“

„Baltojo kiro giesmynai“

„Baltojo kiro giesmynai“

„Baltojo kiro giesmynai“ viršelis

„Baltojo kiro giesmynai“ – tai Daivos Molytės Lukauskienės poezijos rinktinė, eilėraščiuose gausu detalių iš pajūryje gyvenančios poetės aplinkos: subjektas žvelgia į horizonto liniją, stebi saulėlydžius, praplaukiančius laivus, vėjo pustomas kopas, keliaujama pro Nidą, Preilą, Pervalką, Juodkrantę. Poetė atveria skaitytojui moters pasaulį, eilėraščiai itin vizualūs, perteikiantys prieš akis iškylančius vaizdinius, sustingdytas, sustabdytas situacijas, besikartojančias ar netikėtai šmėkštelėjusias buityje. Autorė šią knygą iliustravo savo grafikos darbais.

Ledas ant jūros. Vakaro saulė čiuožia. Raudoni atspindžiai nuo horizonto iki kranto, panašaus į didelį, sluoksniuotą mamos pyragą.

– Eilėraštis „Saulėlydis Baltijoj“

„Metai“ (vertimas į rusų kalbą)

„Metai“ (vertimas į rusų kalbą)

„Metai“ (vertimas į rusų kalbą)

„Metai“ viršelis

Poetas, vertėjas, pedagogas, kultūros istorikas
(1911-07-02 Žakainiai (Šilutės r.) – 1983-06-06 Klaipėda)

Vladas Nausėdas studijavo Vytauto Didžiojo universitete, 1940 m. baigė Vilniaus universitetą. Nuo 1934 m. dirbo Švietimo ministerijoje, radiofone. 1941 m. septyneriems metams ištremtas į Sibirą. Grįžęs mokytojavo Šilutėje. Vėliau dirbo Klaipėdos srities bei miesto švietimo skyriuje, rūpinosi srities pedagogų metodiniu švietimu, organizavo seminarus, kursus, lankėsi apskrities rajonuose, mokytojavo Klaipėdos pirmojoje vidurinėje (dabar Vytauto Didžiojo gimnazija), 10-oje vidurinėje (dabar Sendvario) mokyklose, 1962-1972 m. buvo pastarosios direktorius.
Apie 1955 m. pradėjo versti vokiečių klasikų J. V. Getės, F. Šilerio, H. Heinės eilėraščius, juos spausdino vietinėje ir respublikinėje spaudoje. Pats reikšmingiausias V. Nausėdo darbas – senojo germanų herojinio epo „Nibelungų giesmė“ (1980) vertimas į lietuvių kalbą. Vladas Nausėdas reiškėsi ne tik kaip vertėjas, 1991 m. buvo išleista jo anksčiau parašytų eilėraščių rinktinė „Saulėlydžio žaros“.
Poetas domėjosi Mažosios Lietuvos kultūros, švietimo istorija, parašė studiją „Lietuviškos mokyklos Prūsijoje XVI-XVIII amžiuje“, rinko medžiagą Klaipėdos krašto lietuviškųjų mokyklų istorijai.

Po mirties, 1992 m. Vladui Nausėdui skirta Ievos Simonaitytės literatūrinė premija už eilėraščių rinktinę „Saulėlydžio žaros“.