„Memelio gaisras“

„Memelio gaisras“

„Memelio gaisras“

„Memelio gaisras“ viršelis

Paslaptingasis Memelis ir jo priemiesčiai, Krymo karo įvykiai ir keistos aplinkybės, į kurias patenka niekuo dėti Solovkų vienuolyno vienuoliai ir dvi anglų fregatos. 1854 metų naktį įsiplieskia Didžiojo Memelio gaisras ir meilė vietinei merginai Lindai… O 1966-aisiais, statant Vakarų laivų remonto gamyklą, Klaipėdos priemiestyje nukasamas Smeltės pusiasalis su visu Mažosios Smeltės kaimu. Tarsi jo niekada nė nebuvo. Praeities išsižadėjęs „politrukas“ pavyduliauja žmonos meilužiams, o Amžinojo miesto valtininkas luotu per Danės upę iki šiol tebekelia pavargėlius miestiečius į anapusinius vandenis…
Dianos Latvės novelių romano „Memelio gaisras“ istorijos peržengia amžių ir valstybių ribas. Visus rašytojos pasakojimus vienaip ar kitaip sieja trys veikėjai – Jonas Kelis, jo sūnus Mikė ir neregimas, atmintį istorijos tėkmėje išsaugantis laikas.
„Bandau užčiuopti praeitį, o kai nepavyksta – išsigalvoju nebūtų dalykų, jie tampa vis realesni. Kas, jei mano pramanai ateityje virs istorija? Tuomet visa praeitis – vien išgalvotos legendos“, – Diana Latvė.
Šaltinis: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

„Praeities dulkės – mirties šešėliai“

„Praeities dulkės – mirties šešėliai“

„Praeities dulkės – mirties šešėliai“

„Praeities dulkės – mirties šešėliai“ viršelis

Juozo Šikšnelio romanas „Praeities dulkės – mirties šešėliai“ skaitytojus panardins į misteriją, kurioje dalyvauja ir šiuolaikiniai žmonės, ir istorinės asmenybės. Tai satyrinis romanas jungiantis skirtingus laiko momentus, įtemptą veiksmą bei detektyvo elementus.
Istorikas Andrius Večiorinis nesėkmingai bandęs apginti disertaciją apie 1831-ųjų metų sukilimą, vėliau dirbantis sargu muziejuje įsivelia į painų ir kone siurrealistinį istorinį nuotykį, talkindamas atgijusiems sukilimo vadui generolui Antanui Gelgaudui ir lietuviškąja Žana d’Ark tituluojamai grafaitei Emilijai Pliaterytei neeilinėje misijoje.
Autorius romane „Praeities dulkės – mirties šešėliai“ parodys kitokius istorinius veikėjus, nei esame įpratę juos matyti istorijos vadovėliuose. Autorius ieško savito, unikalaus pasakojimo stiliaus. Jis nevengia šaržuoti ir šaipytis – galbūt tai atsakas į augantį istorinių romanų populiarumą?
Autorius Juozas Šikšnelis sako norėjęs, kad romano veiksmas vyktų dviejose laiko plotmėse, tačiau vėliau nusprendė atsisakyti 1831-ųjų ir apsiribojo šiandiena. Anot jo, rašant romaną jam nebuvo svarbūs tokie dalykai kaip laiko mašina ar kiti keliavimo laiku būdai. Kur kas svarbiau tai, ką „prisikėlę iš mirusiųjų“ herojai turi papasakoti. Kaip jie reaguoja į šiandienos problemas, kokius klausimus sprendžia?

Ištrauka iš „Praeities dulkės – mirties šešėliai“:

Kartoju šimtas pirmąjį kartą: koks velnias paskatino parašyti tą nelaimingą straipsnelį apie dar nelaimingesnį namelį, kuriame gyveno visai nelaimingas daktaras Šraderis su visiškai nelaimingomis piliulėmis ir generolo akimi nei visų nelaimingiausiu dienoraščiu cilindre? Galėjau sau ramus leisti dienas ir retsykiais (ne vien tada, kai Katelynas paskiria premiją) džiaugtis gyvenimu. Be rūpesčių, galvos sukimo, rizikavimo gyvybe, be persikėlėlių iš mirusiųjų, be atėjusių iš kitų epochų bei matavimų, be persekiojimų, grasinimų, tampymų, lenktynių, be viso to, ką rodo kinuose ir kas man retsykiais patinka ekrane, o ne patirti savo nelaimingu kailiu, pardon. Žegnojuosi jau nežinia kelintą kartą nuo visko, bet nė piršto nepajudinu, kad užbaigčiau šią misteriją. Kita vertus, judink nors visą ranką bei kratyk kojas, misterija lyg miražas dykumoje neišnyks.

„Aš esu Etmės Evė“

„Aš esu Etmės Evė“

„Aš esu Etmės Evė“

„Aš esu Etmės Evė“ viršelis

Knygą sudaro Vilniaus universiteto profesoriaus Domo Kauno 1978–1983 m. užrašyti 57 asmenų liudijimai apie I. Simonaitytės gyvenimo kelią, būdą ir kūrybą. Knygoje taip pat skelbiamos archyvinės nuotraukos ir kai kurie dokumentai. Veikalas parengtas kaip mokslinė simonaitistikos šaltinių publikacija. Jos paskirtis – įprasminti socialines ir kultūrines naujoves pralenkusios garsios asmenybės kūrybinių idėjų tęstinumą.

Sigito Poškaus knygų serija

Sigito Poškaus knygų serija

Sigito Poškaus knygų serija

Sigito Poškaus knygų serija viršeliai

Išleista dešimt panašaus formato, apipavidalinimo ir struktūros knygų, kurias sąlygiškai galima įvardyti valgymo skaitinių serija: Pusryčių skaitiniai (2014), Pietų skaitiniai (2014), Vakarienės skaitiniai (2015), Priešpiečių skaitiniai (2015), Pavakarių skaitiniai (2015), Naktipiečių skaitiniai (2015), Popiečio arbatėlės skaitiniai (2016), Varškėčių skaitiniai (2017), Uogienės skaitiniai (2017), Palėpės skaitiniai (2017). Pusryčiai, pietūs, varškėčiai – tai kodiniai serijos žodžiai, kuriuos iššifruoti gali kaip tinkamas. Skaitiniai skirti ikimokyklinio ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams, jų tėvams.

„Pūga prie Mėmelio“

„Pūga prie Mėmelio“

„Pūga prie Mėmelio“

„Pūga prie Mėmelio“ viršelis

Tai beletrizuota istorija apie 1923-iųjų Klaipėdą ir Lietuvą, apie daugiabriaunę Lietuvos įvykdytą politinę ir diplomatinę bei karinę operaciją – Klaipėdos sukilimą. Šioje istorinėje karinėje apybraižoje papasakota savita visų tų įvykių versija, kuri susiklostė iš istorinės medžiagos. Tai anų dienų įvykių rekonstrukcija. Knyga skirta visiems, kuriems rūpi mūsų krašto praeitis ir garbinga jos istorija.

Vagone Klaipėdos jaunalietuviai greitai atsigavo, išgėrę arbatos, gero konjako ir godžiai užkramsnoję Mantauto parūpintų užkandžių iš restorano. Atsikvėpė ir Mantautas, ilsindamas kojas po žygio pėsčiomis iš Bajorų. Paskui jie netgi dainavo ir klaipėdiškių, ir lietuvių dainas, tik Deiveleit it nebylys dėbčiojo nepatenkintas, nes temokėjo dvi komunistines dainas ir, žinoma, „Internacionalą“ – ir tas vokiškai.

 

Krėvė sako, kad, perspėjus klaipėdiškius apie tikslią sukilimo pradžią, pačiam Mantautui geriausia nelikti Klaipėdoje, o vykti į Darbėnus, į kuriuos iš Lietuvos atvyks traukinys su savanoriais sukilėliais, viename jo vagone bus sukilėlių štabas. Viza bus atnaujinta ir atgaliniu bilietu pasirūpinta.

 

Kiek aprimę papasakojo, kad vos išlipę Bajoruose jie pajuto paskui einančius du seklius. Tyčia užsukę į parduotuvę, prisipirkę dešros, kurią suvyniojo į paketą, panašų į matricos, o turėtąjį paliko parduotuvėje, neva pamiršę, jei kartais sekliai būtų įdavę policijai. Pasivaikščioję po miestelį nusikratė seklių, o vienas grįžo į parduotuvę ir pasiėmė „pamirštąjį“ paketą. Viskas būtų gerai, bet pereinant sieną tie mušeikos lietuvių sargybiniai panorėję tikrinti paketus… Matricą jie apgynę, o štai dešra liko pas sargybinius…

„Poezija“

„Poezija“

„Poezija“

„Poezija“ viršelis

Knygoje pateikiami žymiausi autoriaus vertimai nuo 2006 m. Juose atsiveria įvairiaspalvis poezijos pasaulis skirtingų tautų poetų kūryboje. Tai pažintis su žymių autorių kūrybos ypatybėmis, tautų likimu įvairiais laikotarpiais, meno formomis, jų savybėmis ir poezijos grožiu.

Aš mėnesį pritaikiau prie dangaus Virš stogo kybantį blaivaus sidabro, Kaip tu kad sagę atspalvio tauraus Su deimantu prie rūbo juodo savo. Ir jauną mėnesį pritaikau zenite, Tai vieną ten, tai poroj su žvaigžde. Ir miela taip sau mėnesį priglaust; Pakelt virš girios jį, nuimt atgal, Virš vandenų naktim greta regėti; Nusviest į tvenkinį, kad vienas plauktų. Kad jo stebuklai visada čia lauktų.

– ROBERT FROST eilėraščio „Mėnuo“ vertimas iš rinkinio „Poezija“